Kartu su paskutine balandžio savaite  pamažu keliaujame į mokslo metų pabaigą. Net jei  gegužę ir sugrįžtume į klases, gerai pagalvojus, visi šių metų mokslai prabėgo prie ekranų .O  jie tikrai parodė kas yra kas .Sužibėjo darbštuoliai,  dar labiau pasirodė tinginiaujantys... Ir blogiausiais laikais galimą ko nors išmokti .Tad kas norėjo, pasinaudojo visais nuotolinio privalumais ir prisitaikė prie trūkumų. Verkšlentojai, kaip visada, surado tik blogybes. Bet taip juk yra ne tik  mokykloje. 

Aptingome. Visi gyvename laukimu: "Kad tik greičiau į laisvę :)". Mokytojai skaičiuoja dieneles iki antrojo išganingojo skiepo, vaikai  laukia susitikimų mokykloje. Ką gi... dienelės  bėga greitai,,, Jau neilgai liko laukti.

 

 Pavasarėja. Jau smagiau ir linksmiau. Per atostogas dauguma mūsų mokyklos  darbuotojų skiepijomės nuo Covido. Atsirado viltis bent gegužę susitikti klasėse. Labai to laukiame. Visi jau pasiilgome "gyvo" bendravimo, dainavimo ar grojimo. 

 

O karantino ir pabaigos nesimato... Vis galvoju, ką čia padarius, kad ir pačiai, ir mokiniams, dar norėtųsi mokytis. Visi jau pasiilgome tiesioginio bendravimo ir ypač dainavimo. Vis pasvajoju, kaip būtų gražu darniu choru pasolfedžiavus kokį puikų kūrinį. O  tuo tarpu kuriu spalvotus įrašus, kad visiems būtų smagiau, o kompiuterio ekranas nebūtų toks pilkas.

 

 Užgavėnės buvo nekokios. Be šėlsmo ir linksmybių.Tai ir žiemos neišvijome. Dunda su vėjais už lango, ir nieko jai nepadarysi. Vis tik  jau ankstyvi ir gerokai šviesesni  kovo rytai nuteikia smagiai.  O kai dienos ilgesnės, tai ir nuotaika geresnė. Solfedžiui, juo labiau nuotoliniam, to labai reikia.