O karantino ir pabaigos nesimato... Vis galvoju, ką čia padarius, kad ir pačiai, ir mokiniams, dar norėtųsi mokytis. Visi jau pasiilgome tiesioginio bendravimo ir ypač dainavimo. Vis pasvajoju, kaip būtų gražu darniu choru pasolfedžiavus kokį puikų kūrinį. O  tuo tarpu kuriu spalvotus įrašus, kad visiems būtų smagiau, o kompiuterio ekranas nebūtų toks pilkas.

 

 Užgavėnės buvo nekokios. Be šėlsmo ir linksmybių.Tai ir žiemos neišvijome. Dunda su vėjais už lango, ir nieko jai nepadarysi. Vis tik  jau ankstyvi ir gerokai šviesesni  kovo rytai nuteikia smagiai.  O kai dienos ilgesnės, tai ir nuotaika geresnė. Solfedžiui, juo labiau nuotoliniam, to labai reikia. 

 

 

 Kai vienos  durys užsidaro, būtinai atsidaro kitos. Jei prasidėjus karantinui  iš pradžių visi buvome pasimetę, dabar naujai žiūrime į solfedžio mokymą ir mokymąsi.  Kuriami  video ir garso įrašai, vaizdo medžiaga tikrai pagyvino solfedį. Tiesa, mokytojai neskaičiuoja savo sugaišto laiko. Bet yra vilties, kad  tai bus naudinga mokiniams. Mokiniai taip pat atvėrė naujus kelelius į solfedžiavimą. Gali daug ką atlikti savarankiškai, pakartoti. Dirbti  neskubant, savo tempu. Kiek bekalbėtume apie karantino trūkumus, ieškokime ir gerų dalykų. O jų tikrai yra.