Kai vienos  durys užsidaro, būtinai atsidaro kitos. Jei prasidėjus karantinui  iš pradžių visi buvome pasimetę, dabar naujai žiūrime į solfedžio mokymą ir mokymąsi.  Kuriami  video ir garso įrašai, vaizdo medžiaga tikrai pagyvino solfedį. Tiesa, mokytojai neskaičiuoja savo sugaišto laiko. Bet yra vilties, kad  tai bus naudinga mokiniams. Mokiniai taip pat atvėrė naujus kelelius į solfedžiavimą. Gali daug ką atlikti savarankiškai, pakartoti. Dirbti  neskubant, savo tempu. Kiek bekalbėtume apie karantino trūkumus, ieškokime ir gerų dalykų. O jų tikrai yra.

 Atverčiame naują puslapį. Nuo vasario pradedame skaičiuoti  mokslo metų antro   pusmečio pamokas, darbus ir pasiekimus. Vasarą primenantis pavadinimas skamba viltingai, nors iki mokslo metų pabaigos dar visi penki mėnesiai. Per tą laiką ,tikuosi, daug ko  išmoksime, gražiai bendrausime ir bendradarbiausime. 

"Mokytoja, pamiršau prisijungti", "neveikia mano kamera", "jau viską padariau, tik pamiršau atsiųsti" .Tai vis mano mokinių atsikalbinėjimai ir atsirašinėjimai. Klausaisaisi, žmogus, ir galvoji, kad dienos, o kartais ir naktys, praleistos prie kompiuterio, ruošiant užduotis yra visai nereikalingos. O gal kartais ne?

       Tikra atgaiva. Pagaliau sulaukėme tikros žiemos, su šaltuku ir sniego pusnimis. Gražu ir išsiilgta. To žiemiško džiugesio neužgesino net pandemija. Parkuose, miškuose pilna žmonių. Rogėmis ir slidėmis nugludinti visi kalneliai. Žiūrint į šį baltą grožį bent laikinai užsimiršta visi virusai ir su jais susiję ribojimai. 

 Dienos lekia nenumaldomai. Mokslo metai jau įpusėjo. Greitai apžvelgsime pirmo pusmečio rezultatus. Mokiniams norisi kuo geresnio įvertinimo. Mokytojams -irgi. Tik mokytojams  labai rūpi ir mokinių žinios. Ar tai svarbu mokiniams? Deja, tik kartais... O taip norėtųsi, kad rūpėtų.