Galima sakyti, kad jau įveikėme neįprastus, karantininius mokslo metus. Artėja laikas, kai skaičiuosime rezultatus .Įvairiai galime pamatuoti prabėgusį laiką. Pažymiais, patirtimi, prisiminimais.  Kaip ten bebūtų, tikrai praturtėjome. Žiniomis, bendravimu, muzikinio rašto subtilybėmis. 

 

 Kartu su paskutine balandžio savaite  pamažu keliaujame į mokslo metų pabaigą. Net jei  gegužę ir sugrįžtume į klases, gerai pagalvojus, visi šių metų mokslai prabėgo prie ekranų .O  jie tikrai parodė kas yra kas .Sužibėjo darbštuoliai,  dar labiau pasirodė tinginiaujantys... Ir blogiausiais laikais galimą ko nors išmokti .Tad kas norėjo, pasinaudojo visais nuotolinio privalumais ir prisitaikė prie trūkumų. Verkšlentojai, kaip visada, surado tik blogybes. Bet taip juk yra ne tik  mokykloje. 

Aptingome. Visi gyvename laukimu: "Kad tik greičiau į laisvę :)". Mokytojai skaičiuoja dieneles iki antrojo išganingojo skiepo, vaikai  laukia susitikimų mokykloje. Ką gi... dienelės  bėga greitai,,, Jau neilgai liko laukti.

 

 Pavasarėja. Jau smagiau ir linksmiau. Per atostogas dauguma mūsų mokyklos  darbuotojų skiepijomės nuo Covido. Atsirado viltis bent gegužę susitikti klasėse. Labai to laukiame. Visi jau pasiilgome "gyvo" bendravimo, dainavimo ar grojimo. 

 

O karantino ir pabaigos nesimato... Vis galvoju, ką čia padarius, kad ir pačiai, ir mokiniams, dar norėtųsi mokytis. Visi jau pasiilgome tiesioginio bendravimo ir ypač dainavimo. Vis pasvajoju, kaip būtų gražu darniu choru pasolfedžiavus kokį puikų kūrinį. O  tuo tarpu kuriu spalvotus įrašus, kad visiems būtų smagiau, o kompiuterio ekranas nebūtų toks pilkas.

 

 Užgavėnės buvo nekokios. Be šėlsmo ir linksmybių.Tai ir žiemos neišvijome. Dunda su vėjais už lango, ir nieko jai nepadarysi. Vis tik  jau ankstyvi ir gerokai šviesesni  kovo rytai nuteikia smagiai.  O kai dienos ilgesnės, tai ir nuotaika geresnė. Solfedžiui, juo labiau nuotoliniam, to labai reikia. 

 

 

 Kai vienos  durys užsidaro, būtinai atsidaro kitos. Jei prasidėjus karantinui  iš pradžių visi buvome pasimetę, dabar naujai žiūrime į solfedžio mokymą ir mokymąsi.  Kuriami  video ir garso įrašai, vaizdo medžiaga tikrai pagyvino solfedį. Tiesa, mokytojai neskaičiuoja savo sugaišto laiko. Bet yra vilties, kad  tai bus naudinga mokiniams. Mokiniai taip pat atvėrė naujus kelelius į solfedžiavimą. Gali daug ką atlikti savarankiškai, pakartoti. Dirbti  neskubant, savo tempu. Kiek bekalbėtume apie karantino trūkumus, ieškokime ir gerų dalykų. O jų tikrai yra.

 Atverčiame naują puslapį. Nuo vasario pradedame skaičiuoti  mokslo metų antro   pusmečio pamokas, darbus ir pasiekimus. Vasarą primenantis pavadinimas skamba viltingai, nors iki mokslo metų pabaigos dar visi penki mėnesiai. Per tą laiką ,tikuosi, daug ko  išmoksime, gražiai bendrausime ir bendradarbiausime. 

"Mokytoja, pamiršau prisijungti", "neveikia mano kamera", "jau viską padariau, tik pamiršau atsiųsti" .Tai vis mano mokinių atsikalbinėjimai ir atsirašinėjimai. Klausaisaisi, žmogus, ir galvoji, kad dienos, o kartais ir naktys, praleistos prie kompiuterio, ruošiant užduotis yra visai nereikalingos. O gal kartais ne?

       Tikra atgaiva. Pagaliau sulaukėme tikros žiemos, su šaltuku ir sniego pusnimis. Gražu ir išsiilgta. To žiemiško džiugesio neužgesino net pandemija. Parkuose, miškuose pilna žmonių. Rogėmis ir slidėmis nugludinti visi kalneliai. Žiūrint į šį baltą grožį bent laikinai užsimiršta visi virusai ir su jais susiję ribojimai. 

 Dienos lekia nenumaldomai. Mokslo metai jau įpusėjo. Greitai apžvelgsime pirmo pusmečio rezultatus. Mokiniams norisi kuo geresnio įvertinimo. Mokytojams -irgi. Tik mokytojams  labai rūpi ir mokinių žinios. Ar tai svarbu mokiniams? Deja, tik kartais... O taip norėtųsi, kad rūpėtų.